Aktualu

Gyvename laikais, kai žodžiai „taika“, „saugumas“ ir „laisvė“ įgijo naują svorį. Karas Ukrainoje primena tai, ką gerai žinojo ankstesnės Lietuvos kartos: laisvė nėra savaime suprantama. Ji reikalauja budrumo ir dėl kitų tarnauti bei pasiaukoti gebančių žmonių.

Šiandien Dievo žodis kalbėjo apie stabus. Stabas nėra tik žmonių sukurtas aukso veršis. Stabu tampa visa tai, kuo pasitikime labiau nei Dievu: pinigai, valdžia, ideologijos ar tariama žmogaus visagalybė.

Valstybės ateitį užtikrina ne politiniai susitarimai, karinė galia ar materialinė gerovė. Atsukę žvilgsnius į istoriją, beregint suprasime, kad didžiausios civilizacijos dažniausiai imdavo griūti ne dėl išorinių priešų, bet dėl moralinio pamato praradimo.

Stabas turi akis, bet nemato. Turi ir ausis, bet negirdi. Galutinis žmogaus ir tautos saugumas kyla iš Dievo – matančio, girdinčio ir išklausančio.

Kaip tada su kariuomene? Ji taip pat būtina, nes kiekviena valstybė, pasak Bažnyčios mokymo, turi teisę ir pareigą gintis. Tačiau kariuomenė negali išspręsti visų problemų: panaikinti melo, korupcijos, susiskaldymo. Ji nėra pajėgi išmokyti žmogų mylėti. Kariuomenės stiprumo laipsnis turi prilygti šeimų ir bendruomenių tvirtumo laipsniui. Prielaidos tokiai stiprybei yra gyvas tikėjimas ir aiškios moralinės vertybės.

Privalome patraukti stabą ir priartinti kryžių, primenantį, kad tikroji pergalė yra kitokia: Kristus nugalėjo ne sunaikindamas savo priešus, bet paaukodamas pats save dėl kitų.

Jėzus mato daugiau, ne tik išorines problemas. Jis mato širdis. Mato žmogaus baimę, vienišumą, sutrikimą. Stabas yra aklas.

Gyvename pasaulyje, kupiname informacijos negu bet kada anksčiau, bet neretai stokojame išminties.

Turime begalę galimybių, bet dažnai net nežinome, dėl ko verta gyventi.

Tad žmogui be saugumo dar reikia vilties, prasmės, tiesos ir ganytojo.

Žmogui ir Dievui reikia žmonių, kurie savo darbą suvokia ne tik kaip profesiją, bet pirmiausia – kaip tarnystę. Reikia gerų tėvų ir motinų, mokytojų, gydytojų, politikų, karių ir šaulių. Reikia žmonių, kurių Lietuvos istorijoje netrūko: Nepriklausomybės kovų savanoriai, partizanai, Sausio 13-osios gynėjai.

Tik Viešpats gali padėti suprasti, kad valstybės gynyba prasideda ne pasienyje ar kariniuose poligonuose, bet žmogaus širdyje: tada, kai vietoje melo pasirenkama tiesa, tarnystė – vietoje savanaudiškumo, atsakomybė – vietoje abejingumo, pasitikėjimas Dievu – vietoje pasitikėjimo stabu.

Visa tai, ką iki šiol perskaitėte, yra laisva interpretacija koncentruotos homilijos, kurią liepos 7-ąją, Lietuvos kariuomenės ir Šaulių sąjungos dieną, Žemaičių Kalvarijos Didžiuosiuose Atlaiduose Sumos Šv. Mišių metu pasakė Vilniaus arkivyskupas Metropolitas, Lietuvos kariuomenės Ordinariato Apaštalinis administratorius Gintaras Grušas.

Maldoje už Valstybės gynyboje tarnaujančius žmones taip pat dalyvavo Skuodo rajono savivaldybės vicemerė Inga Jablonskė, šio rajono seniūnijų seniūnai, Skuodo dekanato katalikų kunigai bei piligrimai.

Į iškilmes taip pat atvyko Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras, Lietuvos karinių jūrų pajėgų vadas jūrų kapitonas Tadas Jablonskis, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas pulkininkas leitenantas kun. Remigijus Monstvilas, vykdantis Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vado funkcijas pulkininkas leitenantas Jonas Žemaitis, vykdantis Pėstininkų brigados „Žemaitija“ vado funkcijas pulkininkas leitenantas Donatas Blažys, Lietuvos kariuomenės batalionų ir rinktinių bei Lietuvos šaulių sąjungos rinktinių vadai, Lietuvos kariuomenės Ordinariato ir Lietuvos šaulių sąjungos kapelionai, kariai, kariai savanoriai, atsargos dimisijos kariai, krašto apsaugos sistemos valstybės tarnautojai bei darbuotojai ir šauliai.

Šv. Mišių metu grojo Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestras, diriguojamas Zenono Šimkaus.
Šalia orkestro šliejosi jungtinis Skuodo dekanato choras ir jo vadovai: Živilė Mackevičiutė, Birutė Kaulienė, Danguolė Nekrošienė, Petras Savickis ir Jurgita Girdžiūnienė.

Baigiantis Eucharistijos šventimui, Telšių vyskupijos šimtmečio proga įsteigtais Šv. Justino medaliais Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius apdovanojo jau minėtus Vilniaus arkivyskupą Metropolitą G. Grušą, Lietuvos kariuomenės vadą generolą R. Vaikšnorą bei kun. R. Monstvilą, taip pat Lietuvos kariuomenės vyriausiąjį puskarininkį seržantą majorą Darių Masiulį, Lietuvos kariuomenės Ordinariato karo kapelioną kapitoną kun. Donatą Liutiką, Lietuvos kariuomenės Ordinariato patarėją diakoną Nerijų Čapą, Lietuvos kariuomenės Ordinariato karo kapeliono padėjėją grandinį Justiną Alšauską bei tris skuodiškius: Ilmą Narkuvienę bei Bronislovą ir Simoną Vytį Anužius.

Po to visi kariai bei civiliai vieningai patraukė Kryžiaus keliu, siekdami asmeniškai įsitikinti, kad tikrasis ir vienintelis žmonijos saugumo garantas yra kenčiantis Jėzus Kristus.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Monikos Preibytės