Aktualu

2026 metus Telšių vyskupija pasitiko kaip jubiliejinius – minime šimtmetį nuo šios vyskupijos įsteigimo.

Vis dėlto, yra ir vyresnių dalykų.

Šį gaivų trečiadienio vakarą mišparais, iškilmingomis Šv. Mišiomis ir Eucharistine procesija prasidėję Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai siekia daug gilesnius laikus – ši Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus Kelio Kalnų ėjimo ir giedojimo tradicija skaičiuoja jau bene ketvirtą šimtmetį.

Iškilmių pradžioje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pasveikino piligrimus, atvykusius bei atkeliavusius iš Panų kalno, „Marijos legiono“, „Gyvojo rožinio“ ir kitų katalikiškų organizacijų, Žemaičių Kalvarijos bazilikos koleginės kapitulos narius, visus kitus maldininkus, „Marijos radijo“ klausytojus bei Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos ansamblio giedotojus „Schola Cantorum de Regina Pacis“, kurio vadovas Vidmantas Budreckis kartu su žmona Lina po visų apeigų buvo apdovanoti Šv. Justino – Telšių vyskupijos globėjo – atminimo medaliu, skirtu vyskupijos šimtmečio atminimui.

Iškilmėms vadovavęs ir lietuviškai homiliją sakęs popiežiaus Leono XIV atstovas Baltijos šalims arkivyskupas Georg Gänswein, po perskaitytos Evangelijos ištraukos apie Marijos ir Juozapo pamestą, bet po trijų dienų šventykloje atrastą dvylikametį Jėzų, atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į du raktinius žodžius: nuostabą ir nerimą.

Anot arkivyskupo, Nazareto šeimoje niekada netrūko nuostabos – gebėjimo stebėtis pamažu atsiskleidžiančia Dievo Sūnaus tapatybe. Jo teigimu, stebėtis ir žavėtis reiškia priešingybę požiūriui, kad viskas savaime suprantama; priešingybė įpročiui mus supančią tikrovę ir istorijos įvykius aiškinti vien pagal subjektyvius savo kriterijus. Stebėtis esą reiškia gebėjimą atsiverti kitam ir stengtis suprasti jo motyvus bei požiūrį – šis gebėjimas stebėtis kitame esančiu gėriu yra būtinas, jeigu norime būti pajėgūs išspręsti šeimose kylančius sunkumus.

Tuo tarpu nerimas, kurį patyrė Marija ir Juozapas, pasak nuncijaus, reiškia, kad Jėzus šioje šeimoje buvo svarbiausias, taigi ir mes turėtume jausti nerimą, kai daugiau kaip tris dienas pamirštame Jėzų: nesimeldžiame, neskaitome Šv. Rašto arba apsimetame, kad nejaučiame Jo artumo ir paguodžiančios draugystės poreikio.

Neapsimetinėkime. Nei nuo savęs, nei nuo Dievo pabėgti neįmanoma.

Verčiau per likusias vienuolika atlaidų dienų suraskime laiko, motyvacijos ir būdų bent kartą apsilankyti Žemaičių Kalvarijoje, idant leistume Jėzui atgaivinti mūsų gebėjimą stebėtis ir pašalinti nerimą.

Viskuo ir dėl visko – kad ir kas tai būtų mūsų unikaliame gyvenime.

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Monikos Preibytės