Aktualu
Jeigu pavadinimą pradėjome klausimu, tęskime šią seriją ir toliau, pridėdami dar vieną: kodėl tikintis žmogus nori gerai pažinti ir suprasti Dievą, bet nenori klausyti ilgų pamokslų, skaityti storų knygų arba turėti pakankamai kantrybės iki galo perskaityti kad ir šį ar kurį nors kitą pranešimą, kasdien patalpinamą interneto puslapyje bei socialiniame tinkle apie Žemaičių Kalvarijoje čia ir dabar vykstančius Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus?
Sako, per daug teksto ir žodžių. Gali būti, nes jei tie žodžiai, subjektyviu mūsų manymu, mažareikšmiai arba apskritai bereikšmiai, tuomet neverta gaišti savo brangaus laiko.
O kaip sužinoti bereikšmio žodžio reikšmę?
Reikia pradėti nuo ieškojimo.
Tikėtina, kad ne vienas Jūsų esate lipę į kalnus ar bent jau vaikščioję kalnų takeliais. Čia, žinoma, kalbame apie tuos kalnus, už kurių užkliūva dangumi plaukiantys debesys, o ne apie Žemaičių Kalvarijos kalveles. Ir tokioje kelionėje viršūnės link neretai nutinka taip, jog privalai labai dažnai stabtelėti atgauti kvapo, ypač jei nesi skyręs laiko treniruotėms ir sofą priešais melu mirgantį ekraną traktuoji kaip vieną maloniausių, jaukiausių ir saugiausių vietų po saule. Tose atokvėpio akimirkose aplanko įvairiausios mintys – nuo troškimo būti Dievo patarėju pasaulio kūrybos procese ir galimybe patarti sumažinti žemės trauką iki įkyrumo apie apsisukimą ir grįžimą žemyn, taip ir nepasiekus savo tikslo – kalno viršūnės, nuo kurios atsiveria kvapą dar labiau užgniaužianti ir sielos katarsį sukelianti vaizdingiausia panorama iš visų, kurias tik tavo akims teko regėti. Jeigu neapsisukai ir nepasidavei – esi palaimintas, turįs teisę didžiuotis savimi ir mėgautis akimirkos tobulumu. Tada įvyksta mažas stebuklas – visi murmėjimai prieš žemės trauką, nuovargį ir kelionės beprasmybę patys netenka prasmės, o tu iki pačių giliausių širdies užkaborių supranti, kad esi ten, kur privalėjai būti, nes sužinojai daugybės žodžių reikšmę ir gavai atsakymus į daugybę klausimų apie save, Dievą ir pasaulį.
Toks yra tas ieškojimas kopiant.
Galima ieškoti ir einant – tai tokia pati piligrimystė ir pabaigoje mus aplodismentais pasitiks tas pats niekada nesapnuotas pozityvus rezultatas.
Skirtumas tarp šių dviejų ieškojimo būdų – trukmė ir svoris: galima greičiau, bet sunkiau; galima lengviau, bet ilgiau. Galiausiai, kalbant geografiniais terminais, tai tik žemės reljefo skirtumas, nes pati piligrimystės ir kelionės reikšmė išlieka nepakitusi.
Dabar galite nueiti įsipilti kavos ar arbatos, nes informacija apie tai, kad liepos 6-ąją, kai šventėme Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną, o Žemaičių Kalvarijoje meldėmės už Tėvynę, neturi reikšmingesnio indėlio Jūsų galutinei laimei Dievo artumoje. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo visų labai mylimas, tačiau kaip vyskupas ordinaras pirmąjį kartą į Šventovę atvykęs Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, kartu koncelebravo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir būrys dvasininkų, iš kurių įdomu išskirti du asmenis: kunigą, atvykusį net iš Brazilijos (vardas redakcijai žinomas, bet sunkiai įsimenamas – aut. past.), ir kitą kunigą Igor Drapak, ukrainietį, graikų apeigų kataliką, išsiskyrusį savo liturgine apranga. Kadangi tikintiesiems patarnavo Plungės dekanato dvasininkai su dekanu Vytautu Gedvainiu priešakinėse linijose, sulaukėme ir būrio garbingų, šiame dekanate aukštas pareigas užimančių svečių: LR Seimo narių Jurgio Razmos ir Tomo Domarko, Plungės rajono savivaldybės mero Audriaus Klišonio, Rietavo savivaldybės mero Antano Černeckio, Plungės rajono savivaldybės vicemero Žydrūno Purauskio, šios savivaldybės administracijos direktoriaus Daliaus Pečiulio, Plungės ligoninės direktoriaus Remigijaus Mažeikos, Plungės Kultūros centro direktoriaus Romo Matulio, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus Roberto Šimkaus bei daugybės kitų savo sekmadienį piligrimystei paskyrusių asmenybių. Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos choras, vadovaujamas Irenos Bakanauskienės, vargonuojant pianistei Juditai Lizdenytei, dėl savo ypatingo profesionalumo, giesmių repertuaro ir muzikinio talento negalėjo palikti abejingo nė vieno šv. Mišių dalyvio, net jei jis būtų absoliučiai kurčias.
Dabar grįžtame su kavos ar arbatos puodeliais atgal prie teksto, nes pabaiga visada būna įdomiausia, net jei nesate detektyvinio literatūros žanro mėgėjai. Jeigu nespėjote įsidėti cukraus, nesisielokite, nes padarėte labai gerą darbą savo kūnams.
O pabaiga – viena vienintelė vyskupo D. Trijonio homilijos ištrauka apie tai, kaip jis, prieš daugmaž tris dešimtmečius, dar būdamas Telšių katedros patarnautoju ir ruošdamasis atsiliepti į Dievo kvietimą tapti Jo vynuogyno darbininku, dalyvavo Atlaiduose ir Kryžiaus Kelio Kalnų procesijos metu buvo paskirtas padėti nešti baldakimą, saugantį vyskupą su kryžiaus relikvija nuo lietaus ir saulės. Ganytojas prisiminė, kad ši kelionė buvo itin sunki: svilino 30-ties laipsnių karštis, jis privalėjo vilkėti stora, šilta, raudona, velvetine sutana, o pats baldakimo nešimo proceso sklandumas labai priklauso nuo nešančiųjų – visi keturi turi tai daryti vienu ritmu ir žingsniu. Kadangi kelias nelygus, o priekyje nešantieji paskuba, galinius nešikus pats baldakimas tiesiog tempia į priekį. Tai reiškia didžiulę riziką pakalnėje pargriūti ir komandinį darbą paversti farsu, nes pargrius visi, įskaitant ir Kryžiaus relikviją nešantį dvasininką. Maža to, žmonės, ieškodami minioje laisvų tarpų prasibrauti, nuolat šmėžuodavo prieš akis, užkirsdami kelią ir nuolat trukdydami tinkamai atlikti patikėtą užduotį. Pasak Šiaulių vyskupo, pridėjus alinantį karštį, situacija darėsi tokia, kad mintyse jau dominavo planas viską palikti ir pasitraukti, nes iki galo tokiomis sąlygomis nueiti Kryžiaus Kelią atrodė misija neįmanoma... „Galiausiai kažkokiu nesuprantamu būdu, Dievui padedant, mes visi keturi įveikėme distanciją be suklupimų ir laimingai grįžome į Baziliką. Nors buvome pervargę, ištroškę, šlapi nuo sūraus prakaito, vis dėlto jautėmės laimingi, įvykdę užduotį iki galo. Taip tas Kryžiaus Kelias man tapo pačiu sunkiausiu, bet kartu pačiu įsimintiniausiu gyvenime“, – atskleidė homilijos autorius, pridurdamas, jog Kryžiaus Kelio Kalnai Žemaičių Kalvarijoje yra daugiau negu tradicija. „Šis kelias yra tikra žemaitiško užsispyrimo mokykla, todėl tie, kuriems nenusišypsojo laimė gimti žemaičiais, tačiau turi su jais vedybinių, verslo ar kitokių reikalų ir nori juos suprasti, tiesiog privalo bent keletą kartų Atlaidų metu atvykti į Žemaičių Kalvariją.“
Štai Jums ir atsakymas.
Priešakyje – lygiai pusė Didžiųjų Atlaidų – dar šešios dienos.
Jeigu apie tą pačią pusę šalto vandens stiklinės pesimistas pasakys, kad ji pusiau tuščia, optimistas – kad pusiau pilna, realistas paprasčiausiai ateis ir išgers tą troškulį malšinantį vandenį, užuot filosofavęs.
Tad ir Tu esi laukiamas ir laukiama čia, Žemaičių Kalvarijoje, nepriklausomai iš kurio Lietuvos etnografinio regiono atvyktum.
Nieko neprarasi.
Jeigu nesi iš žemaičių tarpo – imsi juos suprasti, o jeigu esi – pasitikrinsi, ar tikrai tebesi.
Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko
