Aktualu
Šiemet lietuviškai vasarai kažkodėl nutarus išmokti vėžlio žingsnelį, Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai atvirkščiai – įgauna vis didesnį pagreitį ir tuntai piligrimų, siekiančių asmeniškai susitikti Viešpatį ir į Jo dieviškas rankas atiduoti savo žemiškus rūpesčius Kryžiaus Kelio Kalnų maldos pavidalu, diena dienon keliauja miestelio kalvomis, lankydami jau bene keturis šimtmečius skaičiuojančias Žemaičių Kalvarijos koplytėles.
Liepos trečioji, visuotiniame liturginiame kalendoriuje pažymėta kaip šv. Apaštalo Tomo šventė, Atlaiduose buvo pavadinta Ugdytojų diena. Tai reiškia, kad šiandien atvykusiųjų daugumą sudarė tie, kurie vienu ar kitu būdu prisideda prie jaunų žmonių auklėjimo ir mokymo teisingai suprasti šį gyvenimą ir netinkamais pasirinkimais nesužlugdyti Dievo užmojo padaryti kiekvieną asmenį geriausia savo paties versija, kuri, it galutiniai kompiuterio atnaujinimai, tobulai derės su pašaukimu į šventumą ir Dangaus Karalystę.
Dienos svečias – prieš keletą dienų savo vyskupystės 28-ąsias metines paminėjęs Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Sveikindamas jį ir visus susirinkusiuosius į pagrindines 12 valandos šv. Mišias, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pažymėjo, kad visi atkeliavome pas Motiną, kurios dangiškasis žvilgsnis ieško mūsų žvilgsnio, nukreipto dangaus kryptimi, nes Ji yra Dangaus vartai, vedanti savo vaikus pas Kristų.
Tas, kuris šiandien pirmą kartą gyvenime dalyvavo Atlaiduose, galėjo būti nustebintas didžiuliame žmonių būryje matydamas dominuojančią rožinę, kitaip dar vadinamą, šaltibarščių, spalvą. Tai nebuvo aliuzija į faktą, kad šis ketvirtadienis buvo paskirtas Palangos dekanatui, kur minėtas vasariškas patiekalas iš esmės kainuoja brangiau nei bet kur kitur Lietuvoje. Anaiptol. Šios spalvos marškinėliais buvo pasidabinę visos Telšių vyskupijos tikybos mokytojai ir katechetai – Evangelijos sėklų augintojai jaunų žmonių širdyse, kurios perkeistų žmoniją, su pasitikėjimu laukiant naujo dangaus ir naujos žemės.
Pirmą kartą atvykusiųjų į Atlaidus galėjo būti ir tarp garbingų svečių: LR Seimo narės Violetos Turauskaitės, Klaipėdos universiteto rektoriaus prof. dr. Artūro Razbadausko, šio universiteto studijų prorektorės doc. dr. Rasos Grigolienės, kitų šio universiteto bendruomenės narių bei Plungės technologijos ir verslo mokyklos atstovų, kurie, beje, kasmet rūpinasi vienos iš devyniolikos Žemaičių Kalvarijos kalnų koplyčių priežiūra.
Šv. Mišių metu giedojęs Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos choras, vadovaujamas Edmundo Jucevičiaus, tiesiogine šių veiksmažodžių prasme sužavėjo savo ypatingu profesionalumu bei talentingumu, o giesmių trukme priartino tikinčius ir netikinčius prie Amžinybės suvokimo.
Homilijos metu vyskupas R. Norvila kvietė apmąstyti visiems puikiai žinomą trumpą Jėzaus ir apaštalo Tomo dialogą, kuris iš esmės pakeitė Tomo gyvenimą. Šis apaštalas nebuvo kartu su kitais Jėzaus mokiniais, kai jiems Mokytojas pirmą kartą pasirodė, prisikėlęs iš numirusių. Į kitų mokinių liudijimą apaštalas Tomas žiūrėjo skeptiškai: jeigu nepamatysiu – netikėsiu. Ganytojas retoriškai klausė, ar taip pat nenutiktų ir mums, nuolat ieškantiems tikrumo ne pasakojimuose, bet asmeninėse patirtyse. Esą, kai Jėzus kreipėsi į Tomą, ragindamas paliesti savo žaizdas, Tomo atsakymas ir tikėjimo paliudijimas, kaip žinome, buvo labai greitas ir ryžtingas.
„Ši Evangelijos ištrauka yra nuostabus padrąsinimas mums visiems, kurie gyvenimo audrose ieškome tikėjimo atramos, nes esame Viešpaties palaiminti, jeigu gebame tikėti Jėzaus prisikėlimu jo nematę, – kalbėjo pamokslininkas, – Tomas juk nebuvo nusiteikęs netikėti, jis tik ieškojo ir norėjo sužinoti tiesą apie Jėzų, nepasikliauti gandais. Ją sužinojęs, gyvenimą pakeitė iš esmės, tapdamas uoliu apaštalu ir tikėjimo kankiniu.“
Anot Vilkaviškio ganytojo, norėdami būti palaimintais regėti Dievą veidas į veidą, mes neturime kito pasirinkimo – privalome kliautis Šventuoju Raštu, Katalikų Bažnyčios mokymu, Tradicija ir savo gyvenime sutiktų žmonių tikėjimo tvirtumo pavyzdžiais. Nepaisydami aplinkos nutolimo nuo religingumo, neretai ir kritiško mokymo ar abejingumo, žingsnis po žingsnio, nuosekliai ir atkakliai, nelyginant uolūs ir kantrūs žemaičiai, nuolat su tam tikru geru užsispyrimu einantys Kryžiaus Kelio Kalnus, turime judėti pirmyn tikėjimo keliu, nes tikėjimas, visų pirma, esąs ne žinios, ne teologinis išprusimas, bet elgesys ir gyvenimo krypties keitimas susitikus Prisikėlusijį. „Šis susitikimas visada yra autentiškas, gyvas, ir po jo žmogus nebegali likti toks pat, koks buvo“, – pabrėžė vyskupas Rimantas, išryškindamas pagrindinę užduotį kiekvienam iš mūsų – vyskupui, kunigui, katechetui ar bet kuriam katalikui: stengtis ne tiek perduoti žinią apie Dievą, kiek asmeninio gyvenimo pavyzdžiu paliudyti susitikimo su Dievu palaimą, kad ir kiek tas liudijimas kainuotų. Tik tuomet esą galutiniame, niekuomet nesibaigsiančiame, dangiškame susitikime kartu su apaštalu galėsime ištarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Juoko dėlei įdomu pastebėti, kad šv. Mišių pabaigoje visus pasveikinęs Palangos dekanato dekanas kun. Kęstutis Balčiūnas viešai deklaravo kaip dovaną atvežęs iš pajūrio itin vasarišką orą, tačiau pirmieji debesys dangų aptemdė vos tik prasidėjus Kryžiaus Kelio Kalnų procesijai, o pirmieji lietaus lašai viršum Bazilikos iškrito dar jai nesibaigus. Tiesa, nors tirštoki debesys tik kuriam laikui pajėgė uždengti kaitrią saulę, o lietaus lašai tebuvo simboliniai, manytina, kad Vilkaviškio vyskupijos ordinaras nesunkiai galėjo padaryti išvadą, jog palangiškiai šykštumu nenusileidžia, o galbūt net lenkia Suvalkijos žemės gyventojus...
Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Jurgio Mankausko
