Aktualu

Šeštadienį, liepos 11 dieną, Žemaičių Kalvarijoje piligrimai priešpaskutinį kartą šiemet Didžiųjų Atlaidų metu susirinko prie Motinos, kuri lydėjo savo Sūnų Kryžiaus keliu.

Apskritai, Žemaičių Kalvarijos Šventovė yra vieta, kur daugybė žmonių šimtmečiais ateina su savo kryžiais: vieni atsineša ligą, kiti – netektį, treti – nerimą dėl vaikų, šeimos ir ateities. Vieni ateina dėkodami, kiti – verkdami, dar kiti – nebežinodami, ko prašyti, tik tyliai tikėdamiesi, kad Dievas supras jų širdį.

Šią dieną ypatingu būdu buvo melstasi už ligonius, už kenčiančius nuo įvairių priklausomybių, už jų artimuosius, taip pat už gydytojus, slaugytojus, paramedikus, slaugos darbuotojus ir visus, tarnaujančius žmogaus sveikatai bei gyvybei. Ši malda susiliejo su Bažnyčios švenčiama šv. Benedikto – abato ir Europos globėjo – iškilme.

Į šią iškilmę atvyko Kauno arkivyskupas Metropolitas Kęstutis Kėvalas, vadovavęs Pagrindinių Šv. Mišių aukai, lietingai Kryžiaus Kelio Kalnų procesijai bei savo homilija uždegęs susirinkusiųjų širdis naujam dvasiniam polėkiui. Tikintiesiems patarnavo Tauragės dekanato kunigai, o negalėjusius atvykti žmones atstovavo Tauragės krašto politikai. Sakralinis giedojimas buvo patikėtas Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus gimtosios parapijos – Vievio Šv. Onos – chorui “Palaimintos širdys” ir jo vadovei Vilmai Gumbienei.

Šv. Justino – Telšių vyskupijos globėjo – atminimo medaliai buvo įteikti Klaipėdos universiteto ligoninės generaliniam direktoriui prof. dr. Audriui Šimaičiui, Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus Kelio Kalnų koplyčių globėjams Alantai ir Petrui Masiuliams bei Žygaičių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos narėms Amilijai Kaktienei bei Linai Baziliauskienei.

Komentuodamas pirmąjį Šv. Mišių skaitinį iš Patarlių knygos, arkivyskupas pabrėžė, kad žodžiai, bylojantys apie pagarbią Viešpaties baimę, iš tiesų byloja apie išmintį, nes Biblijoje išmintis nėra vien sukauptos žinios arba gyvenimo patirtis. Tikroji išmintis esą prasideda tada, kai žmogus leidžia Dievui būti savo gyvenimo mokytoju.

Kalbėdamas apie šv. Benediktą, svečias iš Kauno atkreipė dėmesį į pirmuosius jo sukurtos Regulos žodžius: “Klausyk, sūnau.” Ne “veik”, ne “įrodyk”, ne “laimėk”, bet pirmiausia ir svarbiausia – “klausyk”. Šis žodis esą buvo bene svarbiausias šv. Benedikto gyvenimo žodis. Jis trejus metus praleido oloje, atsiskyręs nuo pasaulio, nes norėjo surasti Dievą. Vėliau jis įkūrė vienuolyną, parašė Regulą, o jo mokiniai pasklido po Europą, kur statė vienuolynus, sausino žemes, dirbo laukus, steigė mokyklas, ligonines, prieglaudas, bibliotekas. Kol kiti griovė, jie statė. Kol kiti kariavo, jie meldėsi ir dirbo. Paradoksalu, tačiau žmogus, kuris pasitraukė nuo pasaulio ieškodamas Dievo, tapo vienu didžiausių Europos kūrėjų.

Pasak arkivyskupo K. Kėvalo, visa šv. Benedikto Regula telpa į trumpą posakį: “Melskis ir dirbk”. Esą malda be darbo gali tapti pabėgimu nuo gyvenimo, o darbas be maldos lengvai tampa vien nuovargiu ir savęs išsekinimu. Todėl tik sujungus šiuos du dalykus žmogaus gyvenimas esą įgauna pusiausvyrą.

Ganytojas taip pat pasidalino įžvalgomis apie priklausomybes ir jų varginamus žmones. Esą priklausomybė beveik visada prasideda pažadu suteikti laisvę: atsipalaiduoti, užsimiršti, pasijusti geriau. Tačiau labai greitai toks pažadas virsta vergyste. Anot Metropolito, Evangelija skelbia priešingą kelią. Kristus ne atima laisvę, bet ją sugrąžina, nes tikroji laisvė nėra galimybė daryti viską, ką noriu. Tikroji laisvė – tai gebėjimas pasirinkti gėrį ir ji prasideda nuo mažų žingsnių: išpažinties, gebėjimo nuolankiai prašyti kito pagalbos, bendruomenės, kasdienės maldos. Esą nė vienas žmogus nėra taip toli nuėjęs, kad Dievas nebegalėtų jo pasiekti.

“Jokia priklausomybė neprasideda nuo noro tapti vergu, – pastebėjo pamokslininkas. – Ji prasideda nuo pažado būti laimingam. Tačiau velnias apgauna. Tik vienintelis Kristus niekada neapgauna. Jis pats ateina išlaisvinti. Kiek daug žmonių šiandien gyvena manydami, kad jiems nebėra galimybių pasikeisti. Vis dėlto, Evangelijoje nėra nė vieno žmogaus, kurį Kristus būtų nurašęs. Todėl ir šiandien Bažnyčia niekam nesako: “Tau jau per vėlu”. Atvirkščiai. Ji sako: “Kol gyveni – Dievas tavęs laukia.”

Jei Dievas manęs laukia, tai ko laukiu aš?..

Telšių vyskupijos kurijos informacija
Nuotr. Domininko Lizdenio

e